Sveiki, čia pabandysiu sudėti straipsnius, nuorodas, nuotraukas apie vieną jaukiausių Vilniaus kampelių - Žvėryną. Būsiu dėkinga, jei prisidėsite praturtindami šį puslapį savo pastabomis ir pasiūlymais. Ypač laukiu asmeninių Žvėryno praėjusių laikų prisiminimų, senųjų nuotraukų, istorijų apie Žvėryno senuosius gyventojus ir jų namus, kt. Milda T.
Žvėrynietė B.Biekšienė pasakoja: "Žvėryno malūno tvenkiniuose vanduo susirenka iš šaltinio, tekančio iš šaltinių, besiveržiančių iš kalvos maždaug dabartinių Sėlių g. ir sankryžoje su Vytauto g. Į ten dar subėgdavo Ozo šaltiniai, dabar atkirsti autostrada. Visa Bebrų g. ir Latvių g. ties tvenkinių pradžia kažkada buvo pelkynas. Sakalų gatve iki Bebrų g. mano vaikystėj tekėjo upelis. Sklypas Latvių g. ir Sakalų kampe buvo pelkynas. Dabar pelkės nusausintos, o vanduo išteka iš betoninio vamzdžio tiesiai į tvenkinį. Upelio vaga aiškiai matoma, kai nuleidžiamas vanduo tvenkinių išvalymui."
---
Žvėryno istorija (III)
(šaltinis: http://www.zveryno.vilnius.lm.lt/zvmikist.pdf , tekstas nekoreguotas)
Seniausios žinios apie Žvėryną randamos XVI amžiaus Radvilų dokumentuose, kur žymima Žvėryno priklausomybė Radviloms, kaip medžioklės plotai su vandens malūnais ir tvenkiniais.
XVI amžiuje Žvėrynas – miškas su specialiai laikomais žvėrimis medžioklei – Radvilų valdos šalia miesto. Konkrečiau apie Žvėryną pradedama kalbėti XVIII amžiuję, Tuo metu, kaip ir visoje Europoje, dalį Žvėryno buvo bandoma paversti landšaftiniu parku su takais bei jame augančiais retų rūšių medžiais, gėlynais, su gyvūliais ir žvėrimis – stirnomis ir danieliais. Iki XVIII amžiaus Žvėrynas buvo aptvertas aukšta aštriakuole medine tvora. Kalbama apie Radvilų medžioklės namus, bet konkrečių įrodymų nėra, tik minimas vandens malūnas su tvenkiniais bei prie jų buvusiu mūriniu namų bravoru. Tokie namai ir malūnas, Radvilų laikais buvo nuomojami žydams. 1812 metais, po choleros epidemijos, čia palaidota labai daug žmonių.
Tame pat amžiuje, šiaurinėje Žvėryno dalyje ir už jo būta žymaus magnato Ivano Soltono dvaro, tad ir Žvėrynas vienu metu buvo vadinamas Saltoniškėmis. XIX amžiaus pradžioje Žvėrynas, kartu su kitomis valdomis, atiteko vienos iš Radvilaičių vyrui Levui Vitgenšteinui. Jis apie 1825 metus vakarinėje Žvėryno dalyje pasistatė medinę vasaros rezidenciją, kuri vėliau tapo Vilniaus generalgubernatoriaus rezidencija. Šalia šios rezidencijos yra išlikęs seniausias Žvėryno kulto pastatas – Šv. Jekaterinos cerkvė – koplyčia(Церковь во имя Святой Великомученицы Екатерины), pastatyta Vilniaus generalgubernatoriaus Potapovo lėšomis, jo mirusios žmonos, Jekaterinos Potapovos (buv. kunigaikštytės Potapovos, garsėjusios labdaringa veikla, atminimui. Šios koplyčios autorius - architektas N.M.Čaginas. Koplyčia buvo pašventinta 1871 metais.
Iš L.Vitgenšteino Žvėryną paveldėjo sūnus Petras Vitgenšteinas su visais finansiniais nesklandumais, todėl pradėjo pardavinėti žemes ir dvarus. Saltoniškių dvarą įsigijo Homolickis ir Leonidas Rusinovas. Po Petro Vitgenšteino mirties Žvėryną paveldėjo jo sesuo kunigaikštienė Marija Hohenloe – Šilingfiurst. Vėliau jis buvo parduotas dvarininkui F.Bergui. Jis ėmėsi žygių Žvėryną prijungti prie Vilniaus miesto. Tuo tikslu, 1892 metais pastatė medinį tiltą per Neries upę, kuris sujungė Žvėryną su Vilniumi. Tačiau miesto Dūma dėl lėšų stokos Žvėryno neįtraukė į miestą.
Nusivylęs F.Bergas tais pačiais metais Žvėryną parduoda kitam Sankt Peterburgo pirkliui V.Martinsonui. 1896 metais V.Martinsonas oficialiai pasiūlė miesto Dūmai pirkti Žvėryną ir prijungti jį prie miesto, nes tai labai gražus gamtos kampelis su gera, miesto atžvilgiu, geografine padėtimi ir dėl to miestas turėsiąs tik naudos. Tam tikslui buvo sudaryta speciali komisija „Dėl Žvėryno ir miesto ribos“, kuri, įvertinusi to meto miesto galimybes ir V.Martinsono duotas sąlygas, pasiūlymą atmetė. Tačiau gyvenimas darė savo. Miestiečiai labai mėgo Žvėryną ir į jį plūdo gyventi, pramogauti ar ilsėtis. Todėl 1900 metų gruodžio 21 dieną Vilniaus miesto Dūma nutarė Žvėryną įtraukti į miesto ribas. 1902 metais Rusijos Imperatorius patvirtino Žvėryno įjungimą į Vilniaus miestą ir leido pakeisti konfirmacinį planą. Žvėryno pavadinimą oficialiai pakeitė į Aleksandriją, bet šis pavadinimas tarp žmonių neprigijo. Skiriamas plotas vaikų infekcinės ligoninės statymui, dviems turgums. Visas kvartalas prie dabartinių Blindžių ir Paribio gatvių buvo panaudotas vaikų prieglaudai, kur pastatytas dviaukštis mūrinis pastatas. 1925 metais šį pastatą architektas A.Konduralovas paruošė vidurinei žemės ūkio mokyklais su kvartalo sutvarkymu, medelynais ir šiltnamiais. 1897 metais provoslavų Šv. Dvasios brolija gavo 1380 kvadratinų sieksnių sklypą iš V.Martinsovo prie pat tilto, ir 1903 metais pastatė Znamenskaja (Stubuklingosios Dievo motinos) cerkvę su mūtine mokykla šalia. Po to buvo skirtas sklypas buvusioje turgaus aikštėje ir katalikų bažnyčiai. 1905 metais ji buvo pradėta projektuoti, o 1909 – 1911 metais pastatyta Šv. Marijos Mergelės Nekalto Prasidėjimo bažnyčia. Tuo pačiu laiku Vilniaus Dūma nutarė skirti 283 kvadratinius sieksnius karaimų Kinesei, su nuosavybės teise statyti šalia esančiame sklype karaimų bendruomenės mokyklą.
1907 metais buvo pastatytas mūrinis – metalinis tiltas per Nerį ir Jurgio projektas buvo pratęstas į Žvėryną. Žvėryno užstatymas vyko gan chaotiškai, nesilaikant jokių ypatingų normų. Šalia mažų medinių namų statomi dviaukščiai mūriniai ir atvirkščiai. 1896 metais pradėjus formuotis gatvėms, pietinėje ir vakarinėje dalyse jos buvo taisyklingai suskirstytos į kvadratus, o rytinėje ir šiaurinėje – visos lenktos, prisitaikiusios prie gamtos formų. 1948 – 1859 metais Vilniaus genplane Žvėrynas dar nerodomas, o XIX amžiaus antroje pusėje perspektyviniame Vilniaus plane Žvėrynas jau egzistuoja su savo vandens gydyklom, maudyklom, mineraliniais vandenimis, pirtimis. Pušų gatvėje, dideliame sklype, stovėjo medinis ištaigingas restoranas „Ermitaž“, tarp dabartinių Moniuškos, Treniotos ir Pušų gatvių dviratininkų draugija turėjo išsinuomojusi sklypą pasivažinėjimams. Vakarinėje Žvėryno dalyje buvo įrengtos maudyklos, netoliese buvo pastatytas vienas seniausių išlikusių vasarnamių Birutės g. 18, tame pačiame sklype 1894 metais pastatytas mūrinis trikotažo fabrikas „Triumf“. Po I-ojo Pasaulinio karo Žvėryne imtasi tvarkyti vandentiekį, kanalizaciją, įvedama elektra.
Pagal 1939 metais parengtą Vilniaus miesto perspektyvinį planą iki 1960 metų, urbanistikos komisija suskirstė miestą į šešias užstatymo zonas. Žvėrynas buvo priskirtas trečiai ir ketvirtai zonai. Šios zonos turėjo savas normas išplanavimui, mūrinių ir medinių namų statybai, jų aukščiui, statybos tankumui, sklypų dydžiui ir atstumui nuo gatvės ribos.
VILNIAUS MIESTO ŽVĖRYNO RAJONO ISTORIJA (V) |
Šaltinis: http://ejournal.emokykla.lt/muziejus38/index.php?action%5B%5D=IArticleShow::showArticle%285699%29
Žvėryno istorinė raida prasideda nuo 16-to amžiaus ir skirstosi į tris etapus :
1. XVI a. – 1901 m.
2. 1902 m. – iki I-mo Pasaulinio karo,
3. 1918 m. – 1940 m. – Vilnius lenkų
Seniausios žinios apie Žvėryną yra iš 16-to amžiaus Radvilų CVIA dokumentuose, kur pažymima Žvėryno priklausomybė Radviloms, kaip medžioklės plotai su vandens malūnais.
1910 – 1911 m. yra atliktas visas Žvėryno nejudamo turto ir kitų duomenų surašymas. Čia yra beveik visų gyvenamų pastatų, statytų iki I-mo Pasaulinio karo, leidimai, projektai bažnyčios, cerkvės, kinesės statybiniai dokumentai.
Po I-mo Pasaulinio karo pabaigos prasideda Žvėryno Parceliacijos etapas. Šis etapas labai sudėtingas su savita istorija iki pat įsijungimo į Vilniaus miestą.
16-tame amžiuje Žvėrynas – miškas su specialiai laikomais žvėrimis medžioklei, Radvilų valdos šalia miesto. Konkrečiau apie Žvėryną pradedama kalbėti 18-tame amžiuje. Tuo metu, kaip ir visoje Europoje, ir Žvėryno dalis buvo daroma kaip landšaftinis parkas su takais, retais medžiais, gėlynais, su gyvuliais ir žvėrimis – stirnomis, danieliais. Iki 18-to amžiaus Žvėrynas buvo aptvertas aukšta aštriakuole medine tvora. Kalbama apie Radvilų medžioklės namus, bet konkrečių įrodymų nėra, tik minimas malūnas su tvenkiniais ir prie jų mūrinis namas su žydų bravoru. 1812 m. po choleros epidemijos čia palaidota labai daug žmonių. Malūnai Radvilų laikais buvo nuomojami žydams.
Šiame pat amžiuje šiaurinėje Žvėryno dalyje ir už jo būta žymaus magnato Ivano Saltano dvaro, tad ir Žvėrynas vienu metu buvo vadintas Saltoniškėmis.
19-to amžiaus pradžioje Žvėrynas kartu su kitomis valdomis atiteko vienos iš Radvilaičių vyrų Levui Vitgenšteinui. Jis apie 1825 metus, vakarinėje Žvėryno dalyje pasisato medinę vasaros rezidenciją, kuri vėliau tampa Vilniaus generalgubernatoriaus rezidencija. Šalia šios rezidencijos yra išlikęs seniausias Žvėryno kulto pastatas – Šv. Jekaterinos cerkvė – koplyčia, pastatyta generalgubernatoriaus Potapovo lėšomis, jo mirusios žmonos atminimui, pašventinta 1871 metais.
Iš L.Vitgenšteino Žvėryną paveldėjo sūnus kunigaikštis Petras Vitgenšteinas su visais finansiniais nesklandumais, todėl pradėjo pardavinėti žemes ir dvarus. Saltoniškių dvarą įsigijo Homolickis ir Leonidas Rusinovas. Po Petro Vitgenšteino mirties Žvėryną paveldėjo jo sesuo kunigaikštienė Marija Hohenloe – Šilingsfiurst, bet ji nebuvo Rusijos pilietė ir per trejus metus privalėjo parduoti žemes ir pardavė F.Bergui. Jis turėjo svajonę ir ėmėsi žygių Žvėryną prijungti prie Vilniaus miesto. Tuo tikslu pastato medinį tiltą per Neries upę, kuris sujungė Žvėryną su Vilniumi. Tai buvo 1892 metais, tačiau miesto Dūma dėl lėšų stokos Žvėryno neįtraukė į miestą.
1892 metais Žvėrynas buvo parduotas Sankt Peterburgo I-mos gildijos pirkliui V.Martinsonui už 185 000 Rb. Martinsonas turėjo tikslą parduoti Žvėryną, išdalintą sklypais, ir tam buvo sudaryti Parceliacijos planai. 1896 m. V. Martinsonas oficialiai pasiūlė miesto Dūmai pirkti Žvėryną ir prijungti prie miesto, nes tai nepaprastai gražus gamtos kampelis su gera miesto atžvilgiu geografine padėtimi, ir nuo to miestas turės tik naudos. Tam tikslui buvo sudaryta speciali komisija „Dėl Žvėryno ir miesto ribos“, kuri, įvertinusi to meto miesto galimybes ir V. Martinsono duotas sąlygas, pasiūlymą atmetė. Tačiau gyvenimas darė savo. Miestiečiai labai mėgo Žvėryną ir į jį plūdo gyventi, pramogauti ir ilsėtis. Todėl 1900 m. gruodžio 21 d. Miesto Dūma nutarė Žvėryną įtraukti į miesto ribas, 1901 metais liepos 2 d. notaras patvirtino pirkimo – pardavimo sutartį su aštuoniomis sąlygomis. 1902 m. vasario 12 d. Rusijos imperatorius patvirtino Žvėryno įjungimą į Vilniaus miestą ir leido pakeisti 1875 m. konfirmacinį planą. Tuo pat metu Sankt Peterburge pradėti platinti Žvėryno reklaminiai prospektai, kad žmonės važiuotų pirkti sklypų. Įsiteikdamas Vilniaus valdžiai Martinsonas perleidžia nemokamai miestui 21500 sieksnių žemės. 1901 m. matininkas F.Valickas parengė esamos padėties ir projektuojamos reguliacijos planus su eile normų gatvėms ir naujai statomiems namams. Numatyta šiaurinėje dalyje palikti lenktų gatvių struktūrą, o pietinėje tiesias gatves. Numatyta joms duoti vardus, charakteringus vietovei, topografijai ir Žvėryno ypatumams. Gatvės buvo prastai tvarkomos ir pasižymėjo kaip labai šlapios ir purvinos, kur tam tikrais metų laikais tapdavo nei pravažiuojamos, nei praeinamos. Todėl 1910 m. gyventojai paprašė miesto valdžios pravesti griovius vandens nuvedimui, kas buvo padaryta 1913 m., o už metų pradėtos grįsti 4-rios Žvėryno gatvės.
Skiriamas plotas vaikų infekcinės ligoninės statybai, dviem turgums. Visas kvartalas prie (dabar) Blindžių ir Paribio gatvių buvo padovanotas „Olgos vardo“ vaikų prieglaudai (Sėlių 66), kur ir pastatytas dviaukštis mūrinis pastatas. 1925 m. šį pastatą arch. A. Konduralovas paruošė vidurinei Ž.Ū. mokyklai su kvartalo sutvarkymu, gėlynais, medynais ir šiltnamiais.
1897 m. pravoslavų Šv. Dvasios brolija gavom 1380 kvadratinių sieksnių sklypą iš Martinsono prie pat tilto ir pastatė 1903 metais Znamienskaja cerkvę su mūrine mokykla. Po to buvo skirtas sklypas buvusioj turgaus aikštėj katalikų bažnyčiai ir 1905 metais buvo pastatyta Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia. 1909 m. Vilniaus Dūma nutaria paskirti 283s2 karaimų kinesei statyti su nuosavybės teise ir šalia esantį sklypą karaimų bendruomenės mokyklai.
1898 m. Žvėrynas buvo suskirstytas į 2-vi dalis: Lauko ir Miško, kur sklypai buvo daug brangesni. Tuo metu lauko dalyje stovėjo 189 namai, o miško 65 vasarnamiai. Lauko dalis buvo daug pigesnė nei miško ir Martinsonas gan greitai pardavė 370 sklypų. Miško zonoje sklypai buvo daug didesni, todėl Žvėryno posesijos yra nevienodos, o jų valdų riba eina išilgai kvartalo vidurio.
Naujas (šiandieninis) mūrinis-metalinis tiltas yra pastatytas 1907 m., ir Jurgio prospektas pratęstas į Žvėryną. V. Martinsonui įnešus į kasą 45 000 Rb, pagal sudarytą sutartį 1902 metais prasidėjo konkretūs statybos ir tyrinėjimo darbai. Detalų metalinės dalies projektą paruošė inž. V.Personas, o akmeninės dalies – V. Malinovskis. Varšuvos tiltų statybos firma „Rudzkis“ ir K. laimėjo statybos konkursą ir 1907 m. kovo mėn. tiltas buvo pastatytas. Iki vasaros buvo atlikti visi atsparumo bandymo darbai. Tilto statybos vyriausias konsultantas buvo N. Belialubskis – Žaliojo tilto autorius. Tiltas kainavo 195 500 rb.
Žvėryno užstatymas vyko gan chaotiškai, nesilaikant jokių ypatingų normų. Šalia mažų medinių namų statėsi dviaukščiai mūriniai ir atvirkščiai. 1896 metais pardėjus formuotis gatvėms, vakarinėje dalyje (Miško zonoje) jos buvo taisyklingai suskirstytos į kvadratus, o rytinėje – visos lenktos, prisitaikiusios prie gamtos formų. Seniausia gatvė jungianti Šnipiškes su Karoliniškėmis per Žvėryną, buvo Latvių g.(Dielnaja). Per ją vykdavo į malūnus ir į generalgubernatoriaus rezidenciją. Po jos susiformavo Mariunskajos alėja, vėliau Znamenskos gatvė (Vytauto gatvės dalis).
1848-1859 metais Vilniaus gen plane Žvėrynas dar nerodomas, o 19 a. antroje pusėje perspektyviausiame Vilniaus plane Žvėrynas jau egzistuoja su savo vandens gydyklomis, maudyklėmis, mineraliniais vandenimis, pirtimis. Iš to meto yra išlikęs vasarnamis, stovintis Birutės g. 18. 1894 m. pastatytas didelis pirmasis mūrinis namas – trikotažo fabrikas „Triumf“ (vėliau - Kino studija).
Po I-mo pasaulinio karo Žvėryne imtasi tvarkyti vandentiekį, kanalizaciją, vandens nutekėjimą nuo gatvių. Įvedama elektra.
Pagal 1939 m. parengtą Vilniaus miesto perspektyvinį planą iki 1960 m. Urbanistikos komisija suskirstė miestą į 6 užstatymo zonas. Pietinė Žvėryno dalis iki latvių gatvės buvo priskirta trečiajai zonai, o šiaurinė dalis nuo Latvių g-vės – ketvirtajai zonai. Šios zonos turėjo savas normas išplanavimui, mūrinių ir medinių namų statybai, jų aukštingumui, statybos tankumui, sklypų dydžiui ir atstumui nuo gatvės ribos.
Penkmečiu Žvėryne didesnių darbų nebuvo.
ŽVĖRYNO PAGRINDINIŲ PRIKLAUSOMYBIŲ SUVESTINĖ
Nuo 16 a. Žvėrynas Radvilų nuosavybė,
Nuo 16 a. šiaurinė Žvėryno dalis I.Saltono priklausomybė
19 a. pradžioj Radvilų žento levo Vitgenšteino
19 a. viduryje paveldi sūnus Petras Vitgenšteinas
19 a. viduryje paveldi duktė kunigaikštienė
Marija Hohenloe – Šilingfiurst,
19 a. viduryje nusiperka F. Bergas
1892 m. Žvėryną nusiperka pirklys V. Martinsonas,
1900 m. gruodžio 21 d. miesto Dūma nutaria paimti Žvėryną
1901 m. liepos 2 d. Žvėrynas parduotas Vilniaus miestui.
Autorius: 03/02/04 - Lina Kalvelytė III B kl, šaltinis: http://ejournal.emokykla.lt/muziejus38/index.php?action%5B%5D=IArticleShow::showArticle%285699%29
ŽVĖRYNO GATVIŲ ISTORIJA
D.Poškos g:
Išvadavus Vilnių iš Lenkijos okupacijos 1939 m. buvusi Jasna gatvė buvo pavadinta Onos Vytautienės vardu. Jau 5-o dešimtmečio pabaigoj, ji pervadinta D. Poškos g.
Vytauto g.:
Birutės g.: buv. Marianskaja ulica, vėliau, pastačius trikotažo fabriką - Fabricnaja ulica. Nuo (???m.) - Birutės g
Latvių g.:
V.Mikailionis. Mitologinis Vilnius (VII). Žvėryno mįslės
Vaclovas Mikailionis, www.alkas.lt
(http://alkas.lt/2013/10/24/v-mikailionis-mitologinis-vilnius-vii-zveryno-misles/) 2013 10 24 13:30
Neries iš trijų pusių apglėbtas Žvėrynas žemėlapiuose primena sūrmaišį, t.y. tą drobinį maišelį, į kurį mūsų močiutės sudrėbdavo varškę, o po to paslėgdavo, kad išsunktų visus bereikalingus skysčius ir pagaliau išgautų Lietuvą pasaulyje garsinantį baltąjį varškės sūrį.
Jau vien tik pažvelgus į Žvėryną, galima įtikėti, jog šis gamtos darinys galbūt iš tikrųjų senovėje buvo Radvilų medžioklių vieta. Juk varovų nuo šiaurės pusės įvarytiems žvėrims pasprukti nebebūdavo kur, nes iš visų pusių kelią jiems užtverdavo platūs upės vandenys. Šias iš XVI amžiaus žinomas legendas netiesiogiai patvirtintų ir nemažai gatvių bei gatvelių „žvėriškais“ pavadinimais. Kaip savo knygoje „Vilniaus gatvės“ (V., 2000) nurodo miesto vietovardžių žinovas Antanas Rimvydas Čaplinskas, tie vardai jau neabejotinai egzistavę nuo pat Žvėryno kaip Vilniaus priemiesčio įkūrimo pradžios. Tai atsitikę, kai dar caro okupacijos laikais Jurgio (Georgijaus) prospektą (dab. Gedimino prospektą) pratęsė tiltas į Žvėryną (1896). Tuomet ši žemės valda tapo miestiečiams lengvai pasiekiama ir jie čia pradėjo pirkti sklypus bei statytis vilas. Ir jau tuomet atsirado Elnių (Olenja), Lokių (Medvežja), Lūšių (Rysja), Stirnų ir net stumbrų (Zubrovaja) gatvės. Vargu bau ši visa gyvūnija ar žvėrija tuo metu ten dar galėjo veistis, tačiau taip tikriausiai įamžinta legendinė šios vietos praeitis ir tradiciniai takai ar keliukai.
Ir tik Bebrų (Bobrovaja) gatvė greta dabartinės Birutės gatvės vakarinėje Žvėryno dalyje galėjo nurodyti dar iš tikrųjų karklynuose įsikūrusią ir net caro laikais čia šeimininkavusią šių vandenių tautelę. Tad nenuostabu, kad jų palikuonių būstai ir šiandien sėkmingai gyvuoja kitame Neries krante Vingio parko pakriaušėje. Atidžiau pasidairius galima pastebėti, kad ir Žvėryno pakrantės bebrai nepalieka ramybėje, jie čia ne tik apsilanko naktimis pasirankioti karklų bei žilvičių šakų, palikdami kaplinių savo dantų žymes ant ne vieno kelmo. Tarp kitko, kitas bebro vardas yra neris, t.y. „neriantis, nardantis“, tad pati upė Neris, išvertus į dabartinę kalbą taip pat reikštų – Bebrų upė. Beje, „bebrinių“ upių yra ne tik Lietuvoje, yra ir ežerų, pavyzdžiui, Babrungas.
Bet didžiausia staigmena Žvėryne mums buvo kai kurių kitų gatvių pavadinimai. Vėliau, jau gal „prie Lietuvos“, stambesnės gatvės įgavo kunigaikščių vardus, ir nekyla abejonės, kad jie sudaro ištisą sistemą. Centrinei ir, beje, pasižyminčiai stipria energetika gatvei suteiktas Kęstučio vardas. Ją nuo pietinės pusės statmenai atkerta Liubarto gatvė. Liubartas – tai jauniausias Gedimino sūnus, daug nusipelnęs išplečiant Lietuvos valstybę į pietų pusę ir tvirtai prijungiant prie jos Voluinę. Beje, Liubartas 1382 metais buvo ištikimas brolio Kęstučio bendražygis, todėl rėmė jo kovą prieš Jogailą. Ir mirė jis jaunas apie 1385 metus nesulaukęs Lietuvos „jungtuvių“ su Lenkija.
Tarp kitko, Kęstučio kaip ir kiti vardai gatvėms tikriausiai suteikti po 1940 metų, nes anksčiau ji vadinta Aleksandrovskaja, o lenkų okupacijos metais – Giedyminowska. Liubarto gatvė anksčiau vadinta Puškinskaja, vėliau Grodzka (t.y. Miesto).
O dabar, stovėdami Liubarto ir Kęstučio gatvių sankryžoje ir žvelgdami šiaurėn pastebime, kad iš kairės lygia greta Kęstučiui tęsiasi jo žmonos Birutės gatvė, o iš dešinės –Vytauto, taigi Kęstučio ir Birutės garsiausio sūnaus gatvė. Šiuo atveju mitologemų narpliojimo mėgėjai pasakytų, kad čia išdėstytas ištisas istorinis naratyvas. O jeigu kaip paukštis pakiltume aukštėliau, tai pastebėtume dar vieną dalyką. Šios keturios stambios gatvės sudaro išties įžymų ženklą, vadinamą Gediminaičių stulpais, tik labiau nei įprasta ištęstais. Bet nebūtina skristi kaip paukščiui, nes tokius pat ištęstus Gediminaičių stulpus nesunku įžvelgti ir palinkus prie Žvėryno žemėlapio arba prie… akmens.
Kai visa tai pamatėme, mūsų jau nebestebino dar vienas radinys Žvėryno pietrytinėje dalyje. Čia aptiktas milžiniškas apie 2 metrų skersmens akmuo, primenantis dešimties tonų girnapusę. Jame įrėžti ar iškalti tokie pat ištysę Gediminaičių stulpai, apvesti taisyklingu apvaliu 1,3 metro skersmens grioveliu.
Kai kurie istorikai laiko tai nelabai svarbiu dalyku, esą tai tiesiog kažkoks žemių riboženklis, dar kai kam atrodo, kad akmuo žymi, iki kurios vietos upėje gaudyti žuvį turįs teisę tik kunigaikštis, o tikriau jo tarnai. Tokie mokslo vyrai nesivargina atsakyti į klausimą, kokią ribą ir tarp ko iš tikrųjų galėjo pažymėti šis nemažas ir kruopščiai apdorotas akmuo.
Pasak heraldikos žinovo istoriko Edmundo Rimšos (kn. „Heraldika. Iš praeities į dabartį“, Versus Aureus, 2004, p. 71-74), tokių didžiojo kunigaikščio žemių ribas ženklinančių akmenų su Gediminaičių stulpais buvę keturi: be šio Žvėryne, vienas – Verkiuose, kitas – prie Plikojo kalno, dar vienas – Vilkpėdėje (kažin ar kada nors pastarosiose dvejose vietose buvę žuvų). Mokslininkai teigia, kad nuo XVI amžiaus šis ženklas tapo visos Gediminaičių dinastijos simboliu. Ir tokiai išvadai galima būtų pritarti. Tik labai abejotina, kad toks akmuo, kaip teigia kai kurie istorikai, galėjo tiesiog žymėti didžiojo kunigaikščio kokios nors ūkinės veiklos vietą ar ribas.
Mokslininkai neatkreipė dėmesio į tai, kas atrodytų tiesiog badyte bado akis. Visi kiti trys minėti akmenys žymėjo ne ką kita, o senojo lietuvių tikėjimo šventvietes. Antai Verkiai kitados priklausę Lizdeikai, tai jį kūdikį, pasak legendos, čia erelio lizde atrado bemedžiodamas kunigaikštis. Tad suprantama, kodėl be kitų ir šią valdą lengva ranka jau 1387 metais, vos tapęs karaliumi, Jogaila padovanojo pirmajam krikščionių vyskupui – „pagoniško“ turto negaila.
O kad šventvietės buvusios ir Vilkpėdėje ar ant Plikojo kalno, turbūt abejonių nekyla. Todėl ir Žvėryno akmens su Gediminaičių stulpais paskirtis galėjo irgi būti tokia pat, tai senovės šventvietę ar jos ribą žymintis akmuo. Beje, jis XX amžiuje buvo atrastas gulintis vandenyje, tik neaišku, ar visados jis bent per potvynius būdavo užliejamas ir kiekvieną pavasarį „nuplaunamas“, ar tik vėliau įmestas ir taip bandyta paslėpti, kad kitatikiai jo neišniekintų.
Vėliau, išgujus senojo tikėjimo išpažinėjus, tą teritoriją, kaip ir daugelį kitų, paveldėjo didieji kunigaikščiai. Todėl iš jų dosnios rankos galbūt ši vieta XVI amžiaus viduryje ir atiteko Radviloms. Manoma, kad Žygimantas Augustas kaip paveldėtą savo nuosavybę padovanojo Žvėryną mylimosios Barboros Radvilaitės pusbroliams. Nuo tada šioje gana nuošalioje vietoje Radvilos ir rengdavę medžiokles ar netgi laikę įvairius žvėris. Ir tik akmuo dabar primena ne tik garsiąją meilės istoriją, bet galbūt ir dar daug ankstesnę šios vietos sakralinę esmę.
Taigi šis akmuo su Gediminaičių stulpais galbūt žymi ribą ne tarp kieno nors žemių valdų, o tarp šio laikino pasaulio ir šventojo amžinojo? Galbūt jis nurodo vietą, kur prasideda alkvietė? Galbūt čia atlikinėtos svarbios apeigos, juolab mes su Viliumi Gibavičiumi, vedini vieno pirmųjų šio akmens tyrinėtojų Liutauro Balsio nuorodomis, aptikome ne tik pastarojo nurodytus ir kitus akmenis su išgręžtomis skylėmis, plaunamus upės vandenų, bet netoliese atradome ir pušų giraitės likutį, kurio vidurinėje aikštelėje dar išlikę keletas akmenų, anksčiau išdėstytų tam tikru ratu.
Akmenų ratas, pušų giraitė… Virgulės patvirtino, kad tai energetiškai aktyvūs akmenys, nes jie spinduliuoja galios srautus. Be abejo, neverta net sakyti, kad ir didysis akmuo su įrėžtais Gediminaičių stulpais spinduliuoja, nes neabejotinai ilgą laiką apeigoms tarnavęs arba netoliese buvęs, todėl ir sukaupęs nemažą galią. Tai, beje, virgulės ir patvirtina.
Dar kartą prisiminėme Šventaragio slėnį, kuris, mūsų nuomone, paremta ir Sigito Lasavicko tyrimais, turėjo būti Šv. Jurgio bažnyčios ir dabartinės V. Kudirkos aikštės ribose, Šį slėnį pratęsia Lukiškių laukai iki pat Neries. Dar kartą iškilo atmintyje senasis mūsų tautos paprotys, kad laidoti žmogų reikia į vakarus nuo gyvenvietės už vandenų. Šiuo atveju tai reikštų, kad tinkamiausia vieta išlydėti žmogų į kitą pasaulį besiplečiant miestui buvo kitame Neries krante, t. y. Žvėryne. Galbūt urna su pelenais valtele gabenta per upę ir Žvėryne, jos giraitėje, tuo metu dar panašioje į Vingio parko tankmes, išbarstyta, kad žmogaus dvasia vėl susilietų su Gamta. Beje, kad mirusiojo pelenai galėjo būti išberiami ir į upės vandenis, netiesiogiai liudytų ir kitas Neries vardas – Velja, t.y. Vėlių upė. Simboliška, kad ties Vilniumi pastarasis vardas tarsi nunyksta, o toliau ji dažniausiai vadinama tik Nerimi, t.y. „giliąja“ ar „bebrų“ upe.
Be abejo, tai tik intuityvūs spėjimai ir samprotavimai, nes pagrįsti jų beveik neįmanoma. Juk jeigu mirusiojo pelenai buvo išbarstomi, tai joks archeologas jų nebeaptiks. Juoba tikra ir tai, kad jokių kapinių tose Žvėryno vietose berods nėra buvę. Viso to negalima pagrįsti, bet negalima ir paneigti, ir vėlgi būtent dėl tų pačių priežasčių. O gal tose vietose, atlikus tam tikras palydėjimo apeigas, pelenai buvo visgi išberiami tiesiog į upę?
Ir iškilo dar viena prielaida. Gal krikštijant vilniečius senieji žyniai buvo tiesiog paprašyti pasitraukti nuo viešumos, kad negadintų krikščioniško Vilniaus įvaizdžio? Ir viena tokių vietų buvę tuomet tik aplinkiniais keliais per Šnipiškes pasiekiama atoki Žvėryno giria, į kurią ir buvo atnešta Amžinoji ugnis iš Perkūno šventyklos. Kad taip galėję būti, patvirtina išlikusios žinios apie žynių Šventaragių dinastiją, kuri nutrūko tik Buivydiškėse, t.y. dar toliau į vakarus nuo Vilniaus, netgi praėjus šimtmečiui po krikšto, t.y. 1495 metais. Beje, šventvietės likučius Buivydiškėse vėlgi yra aptikęs Sigitas Lasavickas.
Dar viena nuoroda, kad Žvėryno pietrytinėje dalyje tikrai galėjo būti senojo tikėjimo šventvietė, atsirado netikėtai, kai žemėlapyje dėstant galios linijas ir juostas šioje vietoje susidarė stiprių srautų sankirta. Ji atsidūrė kaip tik ten, kur tarp pušynėlio likučių išlikę keletas akmenų, galėjusių sudaryti ratą. Būtent čia ir atsirado stiprių energetinių linijų sankirta, paliudyta virgulėmis, todėl vėliau ir pažymėta Vilniaus žemės galių žemėlapyje. Įdomiausia, kad viena iš jėgos linijų į šį Žvėryno kampą tęsiasi nuo V. Kudirkos aikštės, taigi siejasi su Šventaragio slėniu ir senovės Ąžuolų giraite, pašvęsta Perkūnui, kita – su Aušros Vartais, taigi su senovės Liepynu, su Deive Motina ar Žemyna. Todėl ir galima manyti, kad būtent į Žvėryną po 1387 metų vilniečių krikšto buvo perkelta bei įkurta visavertė lietuvių senojo tikėjimo šventvietė, įėjimą į kurią nurodydavo ir saugodavo akmuo su Gediminaičių stulpais.
Verta aptarti ir to pat akmens dar kai kuriuos ypatumus. Priešingoje jo pusėje pačiame centre išgręžta skylė tarsi liudytų, jog akmuo buvo laikomas horizontaliai ir pamautas ant kažkokios ašies, tad galbūt sukinėtas. Iš šonų 7 cm nuotoliu išsidėsčiusios 3 negilios duobutės. Akmens pakraščiuose duobučių būta ir daugiau. Jeigu akmuo būtų pamautas ant ašies, tos skylutės galbūt rodytų astronomiškai svarbias kryptis. Galbūt …
Beje, skylutės aplinkui akmenyse galėjo būti gręžiotos jau ir XX amžiuje, nes norėta juos sprogdinti, mat trukdę laivybai ar sielių plukdymui. Ir tai visiškai tikėtina išgręžtų skylių kilmės versija, bet ne vienintelė. Tačiau niekas, išskyrus mėgėjus, šių akmenų netiria.
Deja, ir šis apie 10 tonų sveriantis senovės liudininkas ilgą laiką buvo niekam neįdomus ir nerūpėjo. Nebent jis tiko į šią gana atokią Neries pakrantę užklydusiems girtuokliams, kad galėtų sudaužyti išgertus butelius. Taip ir styrojo šis Gediminaičių ženklas tarp stiklo šukių kaip akivaizdi mūsų abejingumo auka, kol pagaliau Žvėryno žmonės jį aptvarkė ir netgi senųjų švenčių progomis uždega ugnelę.
http://www.zverynas.lt/ -tinklalapis laikinai neveikia, labai gaila...bendruomenė laikinai neveikia.
